Tragiškai blogas filmas „Nepatyręs“

Dažniausiai profai vertindami filmus ar knygas žiūri tik gerus filmus / knygas, o po to juos skirsto į geresnius ar prastesnius. Blogi, tikrai labai blogi filmai lieka tarsi be kritikos, pilkojoje zonoje ir niekuomet nesužinosi, kad jis toks blogas, kol pats ant jo neužsirausi. Nekenčiu šios sistemos. Literatūros ir kino profesorių, studentų, žinovų, kurie mano, kad jei jie užsimerks, vadinasi, tai neegzistuoja. Dėl to noriu ištaisyti šią klaidą ir dalinuosi Tomo Oičenkos mintimis apie lietuvių šedevrą „Nepatyręs“.

Filmo iš esmės neverta nė analizuoti – jis tragiškai blogas. Tai paprasčiausia „Juokis 2014“ ekranizacija, prisidengianti plačiajai visuomenei žinomais veidais. Klausimas: kokios temos reikia imtis, kad 50 procentų apklaustųjų, nusivalę prikibusius spragėsius, atsirūgę alumi ir skubantys namo, kad nepraleistų „Kakadu“ laidos, po filmo peržiūros pasakytų: „Labai gera komedija“? Reikia nei daug, nei mažai – kalbėti apie lytinius organus, pamosikuoti vibratoriumi, vyrui apsirengti moteriškais drabužiais, nuolat ekrane demonstruoti išvirtusius papus.

T. Oičenka priduria: “Formulė „vulgarus, klišinis scenarijus + daug nuogumo + žinomi aktoriai + kvailos situacijos = garantuotas lankomumas kino teatruose“ nėra jokia naujiena ne tik Marijos žemėje. Liūdna tik dėl to, kad toks copy–paste filmų gaminimo formatas mūsų šalyje įsigali vis labiau.“

Žurnalo “Kinas“ skelbtoje apžvalgoje T. Oičenka trumpai aptaria ir kopijuotojų tradiciją Lietuvos kine, kokybė, tinkančią šūkiui pamačiau ir pamiršau bei scenarijų ir vaidybą, kurią būtų galima apibūdinti nepersistengsim, kas bus, tas. Ką aš galiu pridurti? Liūdna, kad toks blogas kinas, tačiau džiugu, kad atsiranda kritiškų apžvalgų.