Gyventi ir mirti Marselyje: filmas „Prancūziškas tranzitas“

Teisėjui Pierre’ui Micheliui ir gangsteriui Gaëtanui Zampai, kurių likimai tragiškai susikirto 8-ajame dešimtmetyje heroino kontrabandos sostine tapusiame Marselyje, skirtas ne vienas prancūzų filmas. Jie tapo ir Cédrico Jimenezo filmo „Prancūziškas tranzitas“ („La French“, Prancūzija, Belgija, 2014) veikėjais. Prancūzai istoriją apie ryžtingą teisėją žino gerai, Michelis tapo beveik mitine figūra, panašiai kaip ir kalėjime 1984 m. nusižudęs Zampa.

Jimenezas tą mito atspalvį panaudojo savo filme – Jeano Dujardino teisėjas Mišelis ir Gilles’io Lellouche’o gangsteris Zampa iš pirmo žvilgsnio primena dvynius: abu stipraus charakterio, ryžtingi, einantys iki galo, azartiški. Jie panašūs net išoriškai. Abiejų žmonos (Céline Sallette ir Mélanie Doutey) – stiprios, protingos moterys. Tik idealistas teisėjas Mišelis yra gėrio pusėje, o reketininkas, narkotikų kontrabandininkas ir Marselio „krikštatėvis“ Zampa įsitikinęs, kad pasaulis yra toks, koks yra, todėl reikia naudotis bet kokia proga praturtėti. Beveik pusę filmo Jimenezas paraleliai rodo kiekvieno gyvenimą, kol įvyksta pirmasis abiejų susitikimas akis į akį. Regis, būtent tada abu veikėjai supranta, kad priešininkas ne toks paprastas, kaip manė. Tuo „Prancūziškas tranzitas“ primena kriminalines dramas, kuriomis anksčiau garsėjo prancūzų kinas ir kuriose vykdavo psichologinės Jeano Gabino, Jeano-Paulio Belmondo, Alaino Delono ar Lino Venturos policininkų ir nusikaltėlių dvikovos. Dujardino ir Lellouche’o personažų kova jų verta.

„Prancūziškas tranzitas“ – antrasis 1976 m. gimusio ir į vaidybinį kiną iš dokumentikos atėjusio režisieriaus bei scenaristo filmas. Jimenezas debiutavo 2012 m. filmu „Visų akyse“ („Aux yeux de tous“), kur pagrindinis herojus – programišius seka teroristus, prisijungęs prie Paryžių stebinčių vaizdo kamerų. Viename interviu režisierius yra sakęs, kad 80 procentų „Prancūziško tranzito“ įvykių yra realūs, kitus ir pirmiausia asmeninį abiejų personažų gyvenimą teko prikurti, pasitelkiant detales bei prisiminimus.

Aštuntąjį dešimtmetį Marselis tapo narkotikų tranzito į JAV centru: iš Turkijos atvežtas opijus čia buvo perdirbamas į heroiną ir laivais gabenamas į JAV. Opijaus perdirbimą kontroliavo kelios tarpusavyje konkuruojančios gaujos, tačiau netrukus dominuoti pradėjo Zampa. Kova tarp Mišelio ir Zampos filme remiasi būtent tuo, kad visi žino, kuo pastarasis užsiima, bet nėra įrodymų: kaip ir dauguma jo „bendradarbių“, Zampa turi oficialų verslą. Surasti nusikalstamos veiklos įrodymus teisėjas bando visomis priemonėmis, kartais net pežengdamas teisėtvarkos ir teisingumo ribas. Tačiau Marselyje užaugęs Jimenezas, kurio tėvas pažinojo Zampą, žino, kad teisėjo Mišelio kova, nors ir pasibaigusi simboliška pergale, gal net beprasmiška, nes Marselio policininkai gali veikti išvien su nusikaltėliais. Todėl filmo išvada – ne tik nedviprasmiška, bet ir pesimistiška. Panašiai skambėjo ir kito filmo, kuris rodė Marselio įvykius (tik iš kitos perspektyvos), – Williamo Friedkino „Prancūzų ryšininko“ (1971) išvada.

„Prancūzų ryšininkas“ – vienas svarbiausių filmų kino istorijoje, bet Jimenezas gana sėkmingai išvengė per didelės jo įtakos, nors „Prancūziškas tranzitas“, sakyčiau, meistriškas retro filmas – tiksliai atkurti laikotarpio interjerai, drabužiai, automobiliai,  pirmosios diskotekos, už kadro nuolat skambanti muzika. Deja, tas šimtaprocentinio autentiškumo siekis (kartu su aktoriais ne viename epizode vaidina ir neprofesionalai) ne visada padeda atskleisti gilesnius pagrindinių personažų elgesio motyvus. Tačiau apie tai pagalvoji tik filmui pasibaigus, nes kino salėje visiškai pasineri į dinamiškas, tarsi dokumentine kamera nufilmuotas gaudynes, žiaurias žudynes, tyrimus ir nusikaltėlių buitį: ko verta kad ir Benoît Magimelio suvaidinto gangsterio Bepročio (Fou) linija ar scena, kai pas Zampą su išdykusiais vaikais ateina vienas jo parankinis. Jis skundžiasi, kad Mišelis suėmė žmoną, todėl negali palikti vaikų vienų. Panašios scenos ir personažai primena kriminalinių sagų meistrą Martiną Scorsese. „Prancūziškas tranzitas“ įrodo, kad žanras gyvas.

Gyventi ir mirti Marselyje

Posted on 1 rugpjūčio, 2015, in Filmų recenzijos and tagged , , . Bookmark the permalink. Parašykite komentarą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Pasaulis gyvai

naujienos iš gyvųjų pasaulio

Viskas apie nieką

Filosofijos salelė prasmės vandenyne

Pučiu žolę

Tinklalapis apie žolę

Knygos vakarui

Tinklarštis apie knygas

Panelė Mistika

Mistika ir paslaptys

Kosmetikos blogas

Tinklaraštis apie kosmetiką ir grožį

Rasos blogas

Ant kvailumo pamatų nepastatysi proto pastato. – Servantesas.

Astrologija tau

Astrologija, horoskopai, prietarai

Lieknėkim

Tinklaraštis apie sveiką lieknėjimą

Neblogas grožis

Tinklaraštis apie grožį

Samantos blogas

Gyvenimas, namai, stilius, grožis

Žalia gyvensena

Tinklaraštis apie ekologiją

Fyfuole

Tinklaraštis apie grožį

kaip kaip

Tinklaraštis apie namų priežiūrą

Grožio deivė

Tinklaraštis apie grožį ir kosmetiką

Beno blogas

Vyrams, vaikinams ir apie juos

%d bloggers like this: