Sangailės vasara

Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ – gyvasis paveikslas su slenkančiu laiku. Filmo pasakojamą istoriją, personažų raidą nustelbia vizualumas. Vaizdai rodomi tai pakylant aukštyn ir žvelgiant iš paukščio (ar akrobatinio lėktuvo) perspektyvos, tai kamera priartina arba nutolina veikėjas. Padidina ir sumažina. Pakelia į dangų ir nuleidžia ant žemės.

Užuot mediciniškai tiksliai brėžusi paaugliškų dramų kreives, režisierė bando užčiuopti pagrindinės veikėjos pulsą. Tačiau kuri veikėja pagrindinė? Pavadinimas sako, kad Sangailė. Man atrodo, kad abi vienodai svarbios. Tiesa, Sangailė turi svajonę skristi – tai tarsi kilsteli ją aukštyn. Bet nežinia, ar be Austės padrąsinimo ir palaikymo ji būtų ryžusis įveikti giliai įsišaknijusią aukščio baimę.

Pasakyti, kad „Sangailės vasara“ – filmas apie dviejų merginų meilę, yra per daug ir per mažai. Per daug, nes susižavėjimą, atsargų intymumą, aistringą palaikymą galima vadinti ir romantiška draugyste. Per mažai, nes meilė (tikriausiai pirmoji rimtesnė) nėra pagrindinė filmo tema. Tai veikiau variklis, katalizatorius, skatinantis veikėjas ieškoti savęs, siekti didesnių tikslų. Tai savotiškas potapatybinis būvis, kai svarbu ne apibrėžti save ir išskirti iš kitų, o laisvai pasirinkti.

Austė gyvena kultūros ir simbolių pasaulyje. Ją traukia gražūs keisti daiktai, mamos jaunystės melodijos, egzotika, kriauklės ir kailiai. Austė yra save ir savo aplinką kuriantis pradas. Sangailė iš pradžių atrodo kaip sraigė, ištraukta iš kiauto. O Austė džiaugiasi savimi ir pasauliu – savo kūnu, maudynėmis, draugais. Bet ji pasiryžusi peržengti savo saugaus pasaulėlio ribas, kad padėtų draugei atsikratyti savidestrukcijos. Austė išlaisvina Sangailę iš jos baimių (kūno, savęs, aistringo troškimo siekti tikslo). Svaigulį ji nuo šiol patirs pasitelkusi ne skriestuvą, o lėktuvą.

Filmo pabaigoje palikusi Austę ant žemės Sangailė kyla į padanges – ji dalyvauja varžybose su garsiuoju akrobatinio skraidymo meistru Kairiu. Bet man tikroji nugalėtoja yra ta, kuri įkvėpė draugę siekti svajonės, sulipdė jos nesuderinamus prieštaravimus ir pervedė per nepasitikėjimo minų lauką. Ir pati įstojo į aukštąją mokyklą. Jei ne Austė, Sangailės vasara tiesiog nebūtų atėjusi.