Žmogus-paukštis (Birdman)

Tai pirmoji Alejandro González Iñárritu komedija, komiškumas kyla iš kondensuoto istorijos tragizmo, pagrindinio herojaus egzistencinio nerimo ir jam besipriešinančios puikybės. Bet turbūt labiau netikėtas yra kardinalus režisieriaus posūkis nuo montažo dėliones primenančių siužetų link vienu kadru nufilmuoto veiksmo imitacijos. Šį kartą jis siūlo ne žaidimą, o tikros, nepermontuotos būties patirtį.

Filmo „Žmogus-paukštis“ idėja ir forma yra neišskiriamos. Veiksmo vieta – senas Brodvėjaus teatras, laikas – trys dienos iki spektaklio premjeros. Jo scenaristas, aktorius ir režisierius Riganas Tomsonas bando susigrąžinti jau išblėsusią šlovę, kurią prieš kelis dešimtmečius jam atnešė superherojaus vaidmuo populiarioje filmų serijoje.

Gonzálezas Iñárritu teigia, kad kiekvieno penkiasdešimtmetį perkopusio žmogaus gyvenimo patirtis artima filmavimui stabilia kamera ir tik dramatiškesnėse situacijose ši ima ir sudreba, tarsi būtų paimta į operatoriaus rankas. Filme „Žmogus-paukštis“ kamera beveik visada subjektyvi, žiūrovas stebi pasaulį Rigano akimis. Ankštuose teatro užkulisiuose filmuojamas veiksmas kuria dvigubų spąstų efektą – visuomenės ir jo paties lūkesčiai Riganą laiko įkalinę teatre, tačiau dar sunkesnė nelaisvė yra jo paties viduje, iš kur vis dažniau ir dažniau prasiveržiantis vidinis balsas tampa veiksmo ašimi. Tą ramybės neduodantį balsą, kritišką, diktatorišką ar savimeilį, turi kiekvienas. Tačiau disonansas tarp išorinio Rigano stoto ir vidinio ego toks stiprus, kad įgauna fizinį pavidalą. Realybė ir fikcija praranda skirtį.

„Oskarą“ kaip geriausias filmas pelnęs „Žmogus-paukštis“ – nebe pirma juosta, sužadinusi žiūrovų norą pažvelgti į teatro ir kino užkulisius. „Sanseto bulvaras“, „Visas tas džiazas“ – apie Holivudą. Dar „Panieka“, „81⁄2“ – tai tik keli pavyzdžiai. Bet, ko gero, svarbiausia, kas išskiria Gonzálezo Iñárritu filmą iš kitų, – atsisakymas ironizuoti. Režisierių labiau nei kritika domino beprasmybę suvokusio individo drama.