Quentino Tarantino „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“)

Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) – jau aštuntasis Quentino Tarantino filmas.  Tarantino dvasia akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.

„Grėsmingasis aštuonetas“ nukelia į XIX a. antrosios pusės Vajomingą ir beveik visas vyksta vienoje kalnų užeigoje, kur susitinka aštuoni niekšai. Istorija prasideda, kai „galvų medžiotojas“ Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), pakeliui į Redroką, į kurį diližanu veža sugautą nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh), sutinka kolegą – juodaodį Pilietinio karo veteraną majorą Voreną (Samuel L. Jackson), ten pat gabenantį kelis nusikaltėlių lavonus, bei būsimą miestelio šerifą Krisą Maniksą (Walton Goggins), kurio tėvas kovėsi konfederatų pusėje. Artėjant audrai jie priversti sustoti kalnų užeigoje, kur randa keistokus svečius: buvusį konfederatų generolą (Bruce Dern), kaubojų (Michael Madsen), profesionalų budelį (Tim Roth) ir užeigos šeimininkus pavaduojantį meksikietį (Demian Bichir).

Filmo personažai turi aiškų požiūrį ir į Pilietinį karą, ir į teisingumą, ir į rasių santykius. Labiausiai Tarantino pabrėžia rasizmą – juo užsikrėtę visi, o žudikė Deizė net nenori būti viename diližane su juodaodžiu. Tačiau ir majoras Vorenas neslepia, kad kariavo tik norėdamas nužudyti kuo daugiau baltųjų. Pagrindinė jų pokalbių tema – teisingumas. Jį aiškins visi, kiekvienas savaip. Todėl toks svarbus filmo leitmotyvas – prezidento Abrahamo Lincolno laiškas majorui, kurį skaitant personažai susijaudina ir ima virpėti.

Greitai tampa aišku, kad ne visi svečiai yra tai, kuo apsimeta. Užeigoje prasideda kažkas panašaus į Agathos Christie detektyvą: teks spėlioti, kas yra kas, kas nuodija, kur dingo užeigos šeimininkai, o paskui net ir kas iš aštuoneto apskritai išgyvens. Kai užeigoje pirmąkart nuskambės šūviai, Tarantino pats prabils iš už kadro ir parodys, kas vyko prieš diližanui atvykstant į užeigą.

Galima sakyti, kad režisierius kartojasi, galima priekaištauti dėl trukmės ir literatūriškumo, kurį pabrėžia ir senamadiškas filmo skirstymas į skyrius, galima grožėtis kraujo ir vėmalų fontanais. Galima ir sakyti, kad gana teismukų teiginių apie Amerikos teisingumą ir nuo jo neatsiejamą prievartą vis dėlto neužtenka. Tačiau tai – Tarantino filmas. Todėl žiūrėdami į stambiu planu nufilmuotas ritmingai judančias arklių galvas, kurių fone – sniego dykynė ir Morricone’s muzika, pasijusite lyg skaitytumėt jums parašytą Lincolno laišką.

Žmogus-paukštis (Birdman)

Tai pirmoji Alejandro González Iñárritu komedija, komiškumas kyla iš kondensuoto istorijos tragizmo, pagrindinio herojaus egzistencinio nerimo ir jam besipriešinančios puikybės. Bet turbūt labiau netikėtas yra kardinalus režisieriaus posūkis nuo montažo dėliones primenančių siužetų link vienu kadru nufilmuoto veiksmo imitacijos. Šį kartą jis siūlo ne žaidimą, o tikros, nepermontuotos būties patirtį.

Filmo „Žmogus-paukštis“ idėja ir forma yra neišskiriamos. Veiksmo vieta – senas Brodvėjaus teatras, laikas – trys dienos iki spektaklio premjeros. Jo scenaristas, aktorius ir režisierius Riganas Tomsonas bando susigrąžinti jau išblėsusią šlovę, kurią prieš kelis dešimtmečius jam atnešė superherojaus vaidmuo populiarioje filmų serijoje.

Gonzálezas Iñárritu teigia, kad kiekvieno penkiasdešimtmetį perkopusio žmogaus gyvenimo patirtis artima filmavimui stabilia kamera ir tik dramatiškesnėse situacijose ši ima ir sudreba, tarsi būtų paimta į operatoriaus rankas. Filme „Žmogus-paukštis“ kamera beveik visada subjektyvi, žiūrovas stebi pasaulį Rigano akimis. Ankštuose teatro užkulisiuose filmuojamas veiksmas kuria dvigubų spąstų efektą – visuomenės ir jo paties lūkesčiai Riganą laiko įkalinę teatre, tačiau dar sunkesnė nelaisvė yra jo paties viduje, iš kur vis dažniau ir dažniau prasiveržiantis vidinis balsas tampa veiksmo ašimi. Tą ramybės neduodantį balsą, kritišką, diktatorišką ar savimeilį, turi kiekvienas. Tačiau disonansas tarp išorinio Rigano stoto ir vidinio ego toks stiprus, kad įgauna fizinį pavidalą. Realybė ir fikcija praranda skirtį.

„Oskarą“ kaip geriausias filmas pelnęs „Žmogus-paukštis“ – nebe pirma juosta, sužadinusi žiūrovų norą pažvelgti į teatro ir kino užkulisius. „Sanseto bulvaras“, „Visas tas džiazas“ – apie Holivudą. Dar „Panieka“, „81⁄2“ – tai tik keli pavyzdžiai. Bet, ko gero, svarbiausia, kas išskiria Gonzálezo Iñárritu filmą iš kitų, – atsisakymas ironizuoti. Režisierių labiau nei kritika domino beprasmybę suvokusio individo drama.

Sangailės vasara

Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ – gyvasis paveikslas su slenkančiu laiku. Filmo pasakojamą istoriją, personažų raidą nustelbia vizualumas. Vaizdai rodomi tai pakylant aukštyn ir žvelgiant iš paukščio (ar akrobatinio lėktuvo) perspektyvos, tai kamera priartina arba nutolina veikėjas. Padidina ir sumažina. Pakelia į dangų ir nuleidžia ant žemės.

Užuot mediciniškai tiksliai brėžusi paaugliškų dramų kreives, režisierė bando užčiuopti pagrindinės veikėjos pulsą. Tačiau kuri veikėja pagrindinė? Pavadinimas sako, kad Sangailė. Man atrodo, kad abi vienodai svarbios. Tiesa, Sangailė turi svajonę skristi – tai tarsi kilsteli ją aukštyn. Bet nežinia, ar be Austės padrąsinimo ir palaikymo ji būtų ryžusis įveikti giliai įsišaknijusią aukščio baimę.

Pasakyti, kad „Sangailės vasara“ – filmas apie dviejų merginų meilę, yra per daug ir per mažai. Per daug, nes susižavėjimą, atsargų intymumą, aistringą palaikymą galima vadinti ir romantiška draugyste. Per mažai, nes meilė (tikriausiai pirmoji rimtesnė) nėra pagrindinė filmo tema. Tai veikiau variklis, katalizatorius, skatinantis veikėjas ieškoti savęs, siekti didesnių tikslų. Tai savotiškas potapatybinis būvis, kai svarbu ne apibrėžti save ir išskirti iš kitų, o laisvai pasirinkti.

Austė gyvena kultūros ir simbolių pasaulyje. Ją traukia gražūs keisti daiktai, mamos jaunystės melodijos, egzotika, kriauklės ir kailiai. Austė yra save ir savo aplinką kuriantis pradas. Sangailė iš pradžių atrodo kaip sraigė, ištraukta iš kiauto. O Austė džiaugiasi savimi ir pasauliu – savo kūnu, maudynėmis, draugais. Bet ji pasiryžusi peržengti savo saugaus pasaulėlio ribas, kad padėtų draugei atsikratyti savidestrukcijos. Austė išlaisvina Sangailę iš jos baimių (kūno, savęs, aistringo troškimo siekti tikslo). Svaigulį ji nuo šiol patirs pasitelkusi ne skriestuvą, o lėktuvą.

Filmo pabaigoje palikusi Austę ant žemės Sangailė kyla į padanges – ji dalyvauja varžybose su garsiuoju akrobatinio skraidymo meistru Kairiu. Bet man tikroji nugalėtoja yra ta, kuri įkvėpė draugę siekti svajonės, sulipdė jos nesuderinamus prieštaravimus ir pervedė per nepasitikėjimo minų lauką. Ir pati įstojo į aukštąją mokyklą. Jei ne Austė, Sangailės vasara tiesiog nebūtų atėjusi.

Gyventi ir mirti Marselyje: filmas „Prancūziškas tranzitas“

Teisėjui Pierre’ui Micheliui ir gangsteriui Gaëtanui Zampai, kurių likimai tragiškai susikirto 8-ajame dešimtmetyje heroino kontrabandos sostine tapusiame Marselyje, skirtas ne vienas prancūzų filmas. Jie tapo ir Cédrico Jimenezo filmo „Prancūziškas tranzitas“ („La French“, Prancūzija, Belgija, 2014) veikėjais. Prancūzai istoriją apie ryžtingą teisėją žino gerai, Michelis tapo beveik mitine figūra, panašiai kaip ir kalėjime 1984 m. nusižudęs Zampa.

Jimenezas tą mito atspalvį panaudojo savo filme – Jeano Dujardino teisėjas Mišelis ir Gilles’io Lellouche’o gangsteris Zampa iš pirmo žvilgsnio primena dvynius: abu stipraus charakterio, ryžtingi, einantys iki galo, azartiški. Jie panašūs net išoriškai. Abiejų žmonos (Céline Sallette ir Mélanie Doutey) – stiprios, protingos moterys. Tik idealistas teisėjas Mišelis yra gėrio pusėje, o reketininkas, narkotikų kontrabandininkas ir Marselio „krikštatėvis“ Zampa įsitikinęs, kad pasaulis yra toks, koks yra, todėl reikia naudotis bet kokia proga praturtėti. Beveik pusę filmo Jimenezas paraleliai rodo kiekvieno gyvenimą, kol įvyksta pirmasis abiejų susitikimas akis į akį. Regis, būtent tada abu veikėjai supranta, kad priešininkas ne toks paprastas, kaip manė. Tuo „Prancūziškas tranzitas“ primena kriminalines dramas, kuriomis anksčiau garsėjo prancūzų kinas ir kuriose vykdavo psichologinės Jeano Gabino, Jeano-Paulio Belmondo, Alaino Delono ar Lino Venturos policininkų ir nusikaltėlių dvikovos. Dujardino ir Lellouche’o personažų kova jų verta.

„Prancūziškas tranzitas“ – antrasis 1976 m. gimusio ir į vaidybinį kiną iš dokumentikos atėjusio režisieriaus bei scenaristo filmas. Jimenezas debiutavo 2012 m. filmu „Visų akyse“ („Aux yeux de tous“), kur pagrindinis herojus – programišius seka teroristus, prisijungęs prie Paryžių stebinčių vaizdo kamerų. Viename interviu režisierius yra sakęs, kad 80 procentų „Prancūziško tranzito“ įvykių yra realūs, kitus ir pirmiausia asmeninį abiejų personažų gyvenimą teko prikurti, pasitelkiant detales bei prisiminimus.

Aštuntąjį dešimtmetį Marselis tapo narkotikų tranzito į JAV centru: iš Turkijos atvežtas opijus čia buvo perdirbamas į heroiną ir laivais gabenamas į JAV. Opijaus perdirbimą kontroliavo kelios tarpusavyje konkuruojančios gaujos, tačiau netrukus dominuoti pradėjo Zampa. Kova tarp Mišelio ir Zampos filme remiasi būtent tuo, kad visi žino, kuo pastarasis užsiima, bet nėra įrodymų: kaip ir dauguma jo „bendradarbių“, Zampa turi oficialų verslą. Surasti nusikalstamos veiklos įrodymus teisėjas bando visomis priemonėmis, kartais net pežengdamas teisėtvarkos ir teisingumo ribas. Tačiau Marselyje užaugęs Jimenezas, kurio tėvas pažinojo Zampą, žino, kad teisėjo Mišelio kova, nors ir pasibaigusi simboliška pergale, gal net beprasmiška, nes Marselio policininkai gali veikti išvien su nusikaltėliais. Todėl filmo išvada – ne tik nedviprasmiška, bet ir pesimistiška. Panašiai skambėjo ir kito filmo, kuris rodė Marselio įvykius (tik iš kitos perspektyvos), – Williamo Friedkino „Prancūzų ryšininko“ (1971) išvada.

„Prancūzų ryšininkas“ – vienas svarbiausių filmų kino istorijoje, bet Jimenezas gana sėkmingai išvengė per didelės jo įtakos, nors „Prancūziškas tranzitas“, sakyčiau, meistriškas retro filmas – tiksliai atkurti laikotarpio interjerai, drabužiai, automobiliai,  pirmosios diskotekos, už kadro nuolat skambanti muzika. Deja, tas šimtaprocentinio autentiškumo siekis (kartu su aktoriais ne viename epizode vaidina ir neprofesionalai) ne visada padeda atskleisti gilesnius pagrindinių personažų elgesio motyvus. Tačiau apie tai pagalvoji tik filmui pasibaigus, nes kino salėje visiškai pasineri į dinamiškas, tarsi dokumentine kamera nufilmuotas gaudynes, žiaurias žudynes, tyrimus ir nusikaltėlių buitį: ko verta kad ir Benoît Magimelio suvaidinto gangsterio Bepročio (Fou) linija ar scena, kai pas Zampą su išdykusiais vaikais ateina vienas jo parankinis. Jis skundžiasi, kad Mišelis suėmė žmoną, todėl negali palikti vaikų vienų. Panašios scenos ir personažai primena kriminalinių sagų meistrą Martiną Scorsese. „Prancūziškas tranzitas“ įrodo, kad žanras gyvas.

Tragiškai blogas filmas „Nepatyręs“

Dažniausiai profai vertindami filmus ar knygas žiūri tik gerus filmus / knygas, o po to juos skirsto į geresnius ar prastesnius. Blogi, tikrai labai blogi filmai lieka tarsi be kritikos, pilkojoje zonoje ir niekuomet nesužinosi, kad jis toks blogas, kol pats ant jo neužsirausi. Nekenčiu šios sistemos. Literatūros ir kino profesorių, studentų, žinovų, kurie mano, kad jei jie užsimerks, vadinasi, tai neegzistuoja. Dėl to noriu ištaisyti šią klaidą ir dalinuosi Tomo Oičenkos mintimis apie lietuvių šedevrą „Nepatyręs“.

Filmo iš esmės neverta nė analizuoti – jis tragiškai blogas. Tai paprasčiausia „Juokis 2014“ ekranizacija, prisidengianti plačiajai visuomenei žinomais veidais. Klausimas: kokios temos reikia imtis, kad 50 procentų apklaustųjų, nusivalę prikibusius spragėsius, atsirūgę alumi ir skubantys namo, kad nepraleistų „Kakadu“ laidos, po filmo peržiūros pasakytų: „Labai gera komedija“? Reikia nei daug, nei mažai – kalbėti apie lytinius organus, pamosikuoti vibratoriumi, vyrui apsirengti moteriškais drabužiais, nuolat ekrane demonstruoti išvirtusius papus.

T. Oičenka priduria: “Formulė „vulgarus, klišinis scenarijus + daug nuogumo + žinomi aktoriai + kvailos situacijos = garantuotas lankomumas kino teatruose“ nėra jokia naujiena ne tik Marijos žemėje. Liūdna tik dėl to, kad toks copy–paste filmų gaminimo formatas mūsų šalyje įsigali vis labiau.“

Žurnalo “Kinas“ skelbtoje apžvalgoje T. Oičenka trumpai aptaria ir kopijuotojų tradiciją Lietuvos kine, kokybė, tinkančią šūkiui pamačiau ir pamiršau bei scenarijų ir vaidybą, kurią būtų galima apibūdinti nepersistengsim, kas bus, tas. Ką aš galiu pridurti? Liūdna, kad toks blogas kinas, tačiau džiugu, kad atsiranda kritiškų apžvalgų.

Gone Girl filmo recenzija

‘Sup, dawgerette? Čia, atsiprašau, dar nepersijungiau iš savo amerikietiškojo “Mean Girl“ rėžimo (*mirkt mirkt* pameni praeitą įrašą? *mirkt mirkt*)… Tuoj, duok man keletą minučių. Beje, jei įdomu, tai pas mus rimtai dabar taip sveikinasi. Aišku, tarp juodaodžių merginų tai – populiaresnis kreipinys, bet ir mes pašaipiai kartais pasisup’iname. 🙂

Vakar žiūrėjau nuostabų filmą, iš kurio parsivežti įspūdžiai – dar šilti, todėl šiandien ir būtent šiandien noriu su Jumis jais pasidalinti. Be didelių ceremonijų, leidžiuosi į daugiau – mažiau įprastas recenzijų vėžes…

Filmo pavadinimas: Gone Girl (“Dingusi”*)

Žanras: Drama

Režisierius: David Fincher

Pagrindiniai aktoriai: Ben Affleck, Rosamund Pike, Neil Patrick Harris

Siužetas (trumpai) ir mano nuomonė: Filmas prasideda vieną vasaros rytą šiaurės Misūryje, JAV. Tiesa, man filmas prasidėjo vieną šaltą žiemos vakarą Niu Džersyje, JAV, bet apie tai – kitą kartą. Penktosios Niko (vaidina B. Affleck) ir Eimės (ją atvaizdavo mano bff Rosamunda Pike) vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė. Or so it seems at first… Netikėtai dingus Eimei, jos galantiškasis vyrelis atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors puikiai žino, kad yra pagrindinis įtariamasis byloje, kuri. Eimė – tokia pseudopsichopatė new age hipsterė rašytoja – galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui, Nikas įmantriai išsisukinėja ir daro vieną už kitą keistesnius sprendimus – tol kol jis, t’sakant, cracks up ir net jo dvynė sesuo ima abejoti brolio nekaltumu. Kaip visuomet tokiuose filmuose, tiesa yra kur kas tamsesnė, painesnė ir šiurpesnė, o šviesa tunelio gale – gražesnė ir ryškesnė nei galima iš pirmo žvilgsnio numanyti. 🙂 Rekomenduoju visapusiškai!

P. S. Mielas skaitytojau, nepadaryk man “dingau“, ok? 🙂

*Pagaliau galiu pasidžiaugti ramiu, paprastu ir, mano nuomone, tinkamu lietuviško filmo vertimu. Ne tik vertimu, bet ir įgarsinimu. Be priekaištų! 🙂

Mean Girls filmo recenzija

Prašau, nepyk, už tai, apie ką rašysiu šiandien. 🙂 Mano pasirinktas filmas – nuostabus, puikus ir šaunus, tam tikromis prasmėmis netgi kultinis, bet… Vis tas bet pakiša koją. Žodžiu, daugeliui mano pasirinkimas gali atrodyti keistas, bet “bear with me on this one, honey boo“. Paskaityk, pažiūrėk – ir tikrai nenusivilsi! 🙂 Grojant būgnams ir skambant fanfaroms, pristatau Jums…

Filmo pavadinimas: Mean Girls (“Naujokė“***)

Žanras: Komedija

Režisierius: Mark Waters

Pagrindiniai aktoriai: Lindsay Lohan (arba LiLo xoxo, kaip sakoma Amerikėj 🙂 ), Rachel McAdams, Tim Meadows, Amy Poehler

Siužetas (trumpai): Pagrindinė juostos herojė Keidi Heron užaugo toli nuo didmiesčio triukšmo ir miestuose gyvenančių paauglių problemų. Vienoje Afrikos šalyje, kur ilgus metus dirbo mergaitės tėvai, gyvenimas vyko pagal savus dėsnius. “Išgyvena storiausias {tpfu, norėjau pasakyti stipriausias :P}” – nelengvų gyvenimo sąlygų ir pavojų užgrūdinta Keidi manė perpratusi pagrindinį gamtoje galiojantį principą. Ji net negalėjo pagalvoti, kad patekusi į civilizuotą pasaulį, mergina susidurs su dar žiauresniais džiunglių įstatymais. Džiunglių, kurios prasideda atvėrus vidurinės mokyklos duris.

Mano nuomonė: Prisipažinsiu, turėjau savų motyvų dar kartą (jau ketvirtą) peržiūrėti filmą. Pirma: Netflix filmų portale jis buvo siūlomas nemokamai. Antra: Pasiilgau jaunosios, kokaino juostelių dar nesugadintos LiLo. Trečia: Mano gyvenimas pastaruoju metu vos ne taktas į taktą atkartojo filmo siužeto vingrius. Ak, tie mokslai Amerikoje. 😉

Grįžkime prie filmo. Trys žodžiai: Super. Gera. Komedija! Juoktis galima iki ašarų arba iki kol prispaus į tualetą. Humoras ne tik geras, bet ir originalus, kartais net pritrenkiančiai atviras ar šokiruojantis (visa tai nenuostabu, nes siužeto autorė – garsioji komikė Tina Fey). Laikui bėgant, tiek man, tiek daugeliui kitų, filmo žiūrėjimas įgavo ir socialinį aspektą: juk kaip smagu pasikviesti keletą draugių į sleepover’į, įsijungti Mean Girls ir apkalbinėti mokyklos bernus. 🙂 Tai, jog filmas tai leidžia, tai įgalina – tik dar vienas fikusų medis į jo daržą (suprask, pliusas).

Praeitą kartą nykštys rodė į kairę, dabar – į dešinę. Ypatingo skirtumo nėra, ir vėl šį filmą rekomenduoju iš jaunos ir truputį naivokos savo širdelės! ❤

*** “Naujokė“?! Net neįsivaizdavau, kad filmas šitaip, hm, keistai vadinamas, kol neprisėdau rašyti šios mini-recenzijos. Galvojau, lietuviai bus išvertę kažkaip panašiai į “Piktosios pupytės“ or something similar, bet tokio keisto sprendimo tikrai nesitikėjau. Oh well, neteisiu ir nevertinu to, ko nesuprantu. Keista – ir tiek.

Interstellar filmo recenzija

Leisk dar kartą su tavimi pasisveikinti, mielas skaitytojau! Tik ką grįžau iš kino teatro, kur žiūrėjome naujausią Christopher’io Nolan’o režisuotą filmą – “Interstellar“. Tiesa, sąvoka “žiūrėjome“ kiek subjektyvi – kol aš žiūrėjau į ekraną, šalia sėdinčios merginos žiūrėjo į išsipūtusius paskutinėje eilėje sėdėjusių vyrukų raumenis. Bet apie tai – kitą kartą. Grįžkime prie filmo.

Filmo pavadinimas: Interstellar (“Tarp žvaigždžių“)

Žanras: Mokslinė fantastika

Režisierius: Christopher Nolan

Pagrindiniai aktoriai: Matthew McConaughay (vienas mėgstamiausių mano aktorių), Anne Hathaway (dievinu jos šypseną!), Matt Damon, Jessica Chastain

Siužetas (trumpai): Ar visai žmonijai lemta mirti Žemėje? Ar vis tik mūsų rasė sugebės rasti būdų užkariauti beribę Visatą ir sukurti naujus namus tolimajame kosmose? Grupė bebaimių astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio, iškeliauja į plačiąsias kosmoso gelmes ieškoti atsakymų ir atrasti naujų pasaulių.

Mano nuomonė: Visų pirma, noriu pagirti vizualinį filmo apipavidalinimą. Saikingai naudojami specialieji efektai (laiku ir vietoje), sceninės dekoracijos ir unikalus apšvietimas sukuria išties įtraukiantį realizmo ir fantastikos mišinį, pasižymintį emociškai brandžią atmosferą.

Ne ką menkesnio dėmesio vertas ir garso takelis. Nolan’o filmai visuomet pasižymėdavo profesionaliu akustiniu apipavidalinimu ir šis filmas – ne išimtis. “Tarp žvaigždžių“ užburia, be perstojo stebina ir retkarčiais net išgąsdina darnia garsų simfonija.

Filmo eigoje nagrinėjamas klausimas apie gyvenimo prasmę: “Kas svarbiau – žinojimo ribas praplėsianti kosminė misija, ar Žemėje vieni liekantys du misijos vado vaikai?“ Plyštančia širdimi Kuperis (pagrindinis filmo veikėjas) atsisveikina su mažąja dukrele, pažadėjęs jai būtinai sugrįžti, tačiau puikiai žino, kad jokie atradimai ir nauji pasauliai nepakeis to, ką jis palieka Žemėje. Įdomu tai, jog didžioji dalis filmo fantastinių elementų yra labai “plausible“ (nerandu lietuviško atitikmens šiam žodžiui 😦 ) – paremti realiai egzistuojančių kvantinės mechanikos ir gravitacijos dėsnių pritaikymu.

Papildomi + balai filmui skiriami už tai, kad šis mane pravirkdė net keletą kartų. Stipru!

Esu tikra, jog “Tarp žvaigždžių“ yra objektyviai dėmesio vertas filmas ir rekomenduoju jį visiems gero kino mėgėjams!