Quentino Tarantino „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“)

Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) – jau aštuntasis Quentino Tarantino filmas.  Tarantino dvasia akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.

„Grėsmingasis aštuonetas“ nukelia į XIX a. antrosios pusės Vajomingą ir beveik visas vyksta vienoje kalnų užeigoje, kur susitinka aštuoni niekšai. Istorija prasideda, kai „galvų medžiotojas“ Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), pakeliui į Redroką, į kurį diližanu veža sugautą nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh), sutinka kolegą – juodaodį Pilietinio karo veteraną majorą Voreną (Samuel L. Jackson), ten pat gabenantį kelis nusikaltėlių lavonus, bei būsimą miestelio šerifą Krisą Maniksą (Walton Goggins), kurio tėvas kovėsi konfederatų pusėje. Artėjant audrai jie priversti sustoti kalnų užeigoje, kur randa keistokus svečius: buvusį konfederatų generolą (Bruce Dern), kaubojų (Michael Madsen), profesionalų budelį (Tim Roth) ir užeigos šeimininkus pavaduojantį meksikietį (Demian Bichir).

Filmo personažai turi aiškų požiūrį ir į Pilietinį karą, ir į teisingumą, ir į rasių santykius. Labiausiai Tarantino pabrėžia rasizmą – juo užsikrėtę visi, o žudikė Deizė net nenori būti viename diližane su juodaodžiu. Tačiau ir majoras Vorenas neslepia, kad kariavo tik norėdamas nužudyti kuo daugiau baltųjų. Pagrindinė jų pokalbių tema – teisingumas. Jį aiškins visi, kiekvienas savaip. Todėl toks svarbus filmo leitmotyvas – prezidento Abrahamo Lincolno laiškas majorui, kurį skaitant personažai susijaudina ir ima virpėti.

Greitai tampa aišku, kad ne visi svečiai yra tai, kuo apsimeta. Užeigoje prasideda kažkas panašaus į Agathos Christie detektyvą: teks spėlioti, kas yra kas, kas nuodija, kur dingo užeigos šeimininkai, o paskui net ir kas iš aštuoneto apskritai išgyvens. Kai užeigoje pirmąkart nuskambės šūviai, Tarantino pats prabils iš už kadro ir parodys, kas vyko prieš diližanui atvykstant į užeigą.

Galima sakyti, kad režisierius kartojasi, galima priekaištauti dėl trukmės ir literatūriškumo, kurį pabrėžia ir senamadiškas filmo skirstymas į skyrius, galima grožėtis kraujo ir vėmalų fontanais. Galima ir sakyti, kad gana teismukų teiginių apie Amerikos teisingumą ir nuo jo neatsiejamą prievartą vis dėlto neužtenka. Tačiau tai – Tarantino filmas. Todėl žiūrėdami į stambiu planu nufilmuotas ritmingai judančias arklių galvas, kurių fone – sniego dykynė ir Morricone’s muzika, pasijusite lyg skaitytumėt jums parašytą Lincolno laišką.

Tragiškai blogas filmas „Nepatyręs“

Dažniausiai profai vertindami filmus ar knygas žiūri tik gerus filmus / knygas, o po to juos skirsto į geresnius ar prastesnius. Blogi, tikrai labai blogi filmai lieka tarsi be kritikos, pilkojoje zonoje ir niekuomet nesužinosi, kad jis toks blogas, kol pats ant jo neužsirausi. Nekenčiu šios sistemos. Literatūros ir kino profesorių, studentų, žinovų, kurie mano, kad jei jie užsimerks, vadinasi, tai neegzistuoja. Dėl to noriu ištaisyti šią klaidą ir dalinuosi Tomo Oičenkos mintimis apie lietuvių šedevrą „Nepatyręs“.

Filmo iš esmės neverta nė analizuoti – jis tragiškai blogas. Tai paprasčiausia „Juokis 2014“ ekranizacija, prisidengianti plačiajai visuomenei žinomais veidais. Klausimas: kokios temos reikia imtis, kad 50 procentų apklaustųjų, nusivalę prikibusius spragėsius, atsirūgę alumi ir skubantys namo, kad nepraleistų „Kakadu“ laidos, po filmo peržiūros pasakytų: „Labai gera komedija“? Reikia nei daug, nei mažai – kalbėti apie lytinius organus, pamosikuoti vibratoriumi, vyrui apsirengti moteriškais drabužiais, nuolat ekrane demonstruoti išvirtusius papus.

T. Oičenka priduria: “Formulė „vulgarus, klišinis scenarijus + daug nuogumo + žinomi aktoriai + kvailos situacijos = garantuotas lankomumas kino teatruose“ nėra jokia naujiena ne tik Marijos žemėje. Liūdna tik dėl to, kad toks copy–paste filmų gaminimo formatas mūsų šalyje įsigali vis labiau.“

Žurnalo “Kinas“ skelbtoje apžvalgoje T. Oičenka trumpai aptaria ir kopijuotojų tradiciją Lietuvos kine, kokybė, tinkančią šūkiui pamačiau ir pamiršau bei scenarijų ir vaidybą, kurią būtų galima apibūdinti nepersistengsim, kas bus, tas. Ką aš galiu pridurti? Liūdna, kad toks blogas kinas, tačiau džiugu, kad atsiranda kritiškų apžvalgų.

Gone Girl filmo recenzija

‘Sup, dawgerette? Čia, atsiprašau, dar nepersijungiau iš savo amerikietiškojo “Mean Girl“ rėžimo (*mirkt mirkt* pameni praeitą įrašą? *mirkt mirkt*)… Tuoj, duok man keletą minučių. Beje, jei įdomu, tai pas mus rimtai dabar taip sveikinasi. Aišku, tarp juodaodžių merginų tai – populiaresnis kreipinys, bet ir mes pašaipiai kartais pasisup’iname. 🙂

Vakar žiūrėjau nuostabų filmą, iš kurio parsivežti įspūdžiai – dar šilti, todėl šiandien ir būtent šiandien noriu su Jumis jais pasidalinti. Be didelių ceremonijų, leidžiuosi į daugiau – mažiau įprastas recenzijų vėžes…

Filmo pavadinimas: Gone Girl (“Dingusi”*)

Žanras: Drama

Režisierius: David Fincher

Pagrindiniai aktoriai: Ben Affleck, Rosamund Pike, Neil Patrick Harris

Siužetas (trumpai) ir mano nuomonė: Filmas prasideda vieną vasaros rytą šiaurės Misūryje, JAV. Tiesa, man filmas prasidėjo vieną šaltą žiemos vakarą Niu Džersyje, JAV, bet apie tai – kitą kartą. Penktosios Niko (vaidina B. Affleck) ir Eimės (ją atvaizdavo mano bff Rosamunda Pike) vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė. Or so it seems at first… Netikėtai dingus Eimei, jos galantiškasis vyrelis atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors puikiai žino, kad yra pagrindinis įtariamasis byloje, kuri. Eimė – tokia pseudopsichopatė new age hipsterė rašytoja – galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui, Nikas įmantriai išsisukinėja ir daro vieną už kitą keistesnius sprendimus – tol kol jis, t’sakant, cracks up ir net jo dvynė sesuo ima abejoti brolio nekaltumu. Kaip visuomet tokiuose filmuose, tiesa yra kur kas tamsesnė, painesnė ir šiurpesnė, o šviesa tunelio gale – gražesnė ir ryškesnė nei galima iš pirmo žvilgsnio numanyti. 🙂 Rekomenduoju visapusiškai!

P. S. Mielas skaitytojau, nepadaryk man “dingau“, ok? 🙂

*Pagaliau galiu pasidžiaugti ramiu, paprastu ir, mano nuomone, tinkamu lietuviško filmo vertimu. Ne tik vertimu, bet ir įgarsinimu. Be priekaištų! 🙂