Finansinis ekskursas į filmų šalį

Sveiki, mieli skaitytojai!

Senokai nesimatėme. Taip, pažiūrėjusi filmą Interstellar ir pastudijavusi A. Einšteino biografiją, puikiai suprantu, jog sąvoka “senokai“ kaip ir pats laikas yra reliatyvi. Vis tik, manojoje Visatoje atkarpa tarp šio ir praėjusio tinklaraščio įrašo nusidriekė tikrai ilga. Ta proga, paruošiau Jums kiek neįprastą temą. Pradžioje – vietoje įvado – duosiu keletą užuominų.

Ką bendro turi Aurora Meneghello dokumentinis filmas Default: The Student Loan Documentary, Leonardo DiCaprio vaidmuo Holivudo “blockbuster’yje“ The Wolf of Wall Street ir tai, apie ką rašysiu šiandien? Iš pažiūros – nieko. Iš dar gilesnės pažiūros – visiškai nieko. Galų gale, iš amžinybės perspektyvos – absoliučiai viską. Tad keletą minučių pamedituokime, atverkime kolektyvines Žmonijos čakras ir prisijunkime prie amžinybės perspektyvos.

Filmas, kurio plakatą pateikiau viršuje – viena iš geresnių mano matytų ekranizacijų. Vaidyba – nepriekaištinga, sceninis dekoras ir kostiumai – top notch, ir net siužetinė linija pasižymi vienu kitu įdomesniu vingiu. Bet šiandien – ne apie tai. Šiandien – apie mano finansines problemas, kurių neišsprendė Leonardo DiCaprio, bet kurias gerokai apkamšė minipaskola.lt.

Taip, taip, visai neseniai pasiėmiau vadinamąjį greitąjį kreditą. Tiesą pasakius, niekada nesupratau, kodėl juos vadina greitaisiais, kol pati su jais nesusidūriau. Dar prieš tris su puse savaitės buvau radikalus paskolų skeptikas ir svarsčiau, kaip reikės per išpažintį pasakyti kunigui, jog prasidėjau su greitaisiais kreditais. Šiandien, ačiū Dievui, visa tai – jau praeityje.

Nesu visiška bukagalvė, tad prieš ryždamasi internetui pateikti savo paso duomenis, atlikau šiek tiek research. Internete išstudijavau kelias greitųjų kreditų tiekėjų finansines ataskaitas, išstudijavau jų siūlomas sąlygas ir prašomas palūkanas bei pasikonsultavau su Senovės kinų “Permainų knyga“ (I CZIN). Po ilgų vidinių derybų ir dar ilgesnio kinematinio monologo, išsirinkau Ferratum kaip savo būsimąjį finansinį tiekėją ir šiokius tokius viršvalandžius mušančia širdimi užpildžiau jų siūlomą anketą.

Po 15 minučių – nerimo kaip nebūta, pinigėliai – virtualiojoje kišenėje, o galvoje – saldžios svajonės apie savo naująjį MacBook Pro. 🙂